Nuogam lauke žara. „Eime“, –
Mane už rankos veda vėjas,
Kur miega kaimas po žeme,
Rankas visiems gražiai sudėjęs.
Tenai pažįstami visi,
Mane sūpavę, ugdę, glostę.
Kelintą, o kelintąsyk
Aš kniaubiuosi į juodą klostę
Ir atleidimo to prašau,
Kurio jau niekad neišgirsiu.
Kažką kelionėj pamiršau…
Kaip girnos mala? Svirtys girkši?
Kažką, kas jau nebesvarbu,
O gal kaip tik dabar svarbiausia?
Lauke žara. Lauke žvarbu.
Ir tuščia. Ir nebepaklausi,
Ar ten ėjai, ar tai darei,
Ko iš tavęs kadais tikėjos.
Tik dega kaimo žiburiai
Ten, kur nebepučia joks vėjas.
Ir žiūri gulintys ramiai
Į savo amžinąją šviesą.
Ir, pastovėjęs kur gimei,
Grįžti atgal per žemę vėsią.
Jonas Strielkūnas
Tegu Vėlinių – Mirusiųjų atminimo dienos – žvakių šviesa sujungia mus prisiminimais su visais, išėjusiais amžinybėn…
