Liepos 6 – ąją, Valstybės dieną, Kražiai tapo vieta, kur istorija susitiko su dabartimi, o bendruomeniškumas virto gyvu kūrybos pavyzdžiu. Kražių Vytauto kalno papėdėje įvyko spektaklio „Žemė, kuri mena“ premjera, po kurios žiūrovai buvo pakviesti į koncertą ir bendrystės vakarą. Į renginį susirinko apie du šimtus žiūrovų – Kražių gyventojų, kraštiečių ir svečių iš įvairių Lietuvos vietų.
Vakaro kulminacija tapęs spektaklis pakvietė žiūrovus į kelionę per skirtingus Kražių istorijos laikotarpius – nuo pagoniškų apeigų ir vaidilučių, saugojusių šventąją ugnį ant Vytauto kalno, iki kunigaikščio Vytauto sprendimo šioje vietoje statyti bažnyčią. Scenoje atgijo miestelio žmonių kasdienybė – jų meilė, džiaugsmai, tikėjimas, šventės ir legendos, lydėjusios Kražių bendruomenę per šimtmečius.
Ypatingą spektaklio atmosferą kūrė ne tik istorinis pasakojimas, bet ir jį įgyvendinę žmonės. Scenoje vaidino Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro kolektyvas, Butkiškės bendruomenės teatras „Teatradienis“, VšĮ „Žados jotis“ raiteliai, Kražių seniūnijos gyventojai bei kiti savo kraštą mylintys žmonės. Spektaklyje kartu pasirodė kelių kartų atlikėjai – nuo vaikų iki vyresniųjų bendruomenės narių, todėl šis pastatymas tapo ne tik meniniu projektu, bet ir gyvu bendruomenės susitelkimo simboliu.
Pjesės autorė Simona Šara pasakoja, kad spektaklio idėja gimė iš noro naujai pažvelgti į Kražių praeitį.
– Kaip gimė pjesė „Žemė, kuri mena“?
„Pirmiausia idėja dėl Vytauto kalno įgalinimo kilo vienų kultūros centro mokymų metu, kai kolegė pajuokavo, kad reikia statyti spektaklį paremtą legenda apie nuskendusį varpą. Tada į šią mintį pažvelgiau kitu kampu ir pagalvojau, kad reikia apjungti kelias skirtingas erdves ir laikotarpius, taip išplėtojant siužetą. Rašydama pjesę nuolat galvojau apie senuosius Kražius – kaip jie galėjo atrodyti prieš šimtą ar tris šimtus metų. Skaičiau šviesaus atminimo E. Dirmeikio surinktus istorinius užrašus ir legendas, stengiausi susidaryti kuo gyvesnį to meto vaizdą. Tikriausiai sunkiausia buvo ne parašyti pjesę, o pastatyti spektaklį, kuriame dalyvavo tokia gausybė žmonių. Esu be galo dėkinga ir didžiuojuosi kiekvienu iš jų – jų atsidavimas, kantrybė ir meilė savo kraštui sukūrė tai, ką žiūrovai išvydo scenoje. Nuoširdžiai dėkoju režisierei Jūratei, scenografei Linai ir visai komandai.“
Režisierė Jūratė Sankauskienė sako, kad didžiausia spektaklio vertė slypi žmonėse, kurie ryžosi drauge kurti.
– Ką Jums reiškia šio spektaklio premjera?
„Šis spektaklis įrodė, kiek daug gali bendruomenė, kai visi siekia bendro tikslo. Repeticijose susitiko skirtingų kartų žmonės – vaikai, jaunimas ir vyresnieji. Kiekvienas įdėjo dalelę savęs. Manau, žiūrovai pajuto tą nuoširdumą ir tikrumą, nes scenoje jie matė žmones, pasakojančius savo krašto istoriją iš širdies. Džiaugiuosi, kad bendram darbui susitelkė tiek daug žmonių.“
Vieną pagrindinių vaidmenų šioje pjesėje atliko Lietuvos kariuomenės majoras Donatas Mazurkevičius.
Kaip prasidėjo Jūsų ryšys su Kražiais ir kuo Jums artimas Kunigaikščio Vytauto vaidmuo?
„Su Kražiais mane sieja graži pažintis. Esu Jotvingių Kryžiaus riterių ordino narys, o prieš daugelį metų Kražiai svetingai priėmė mūsų ordiną po savo istoriniais skliautais. Norėčiau paminėti, kad ordinas įkurtas 1487 m., ir tai yra seniausia oficiali organizacija po Katalikų bažnyčios, kuri įkurta 1387 m. Tad taip prasidėjo mano ryšys su šiuo kraštu. Be to, esu ne tik Lietuvos kariuomenės karininkas, bet ir istorikas, todėl Kunigaikščio Vytauto asmenybė man visuomet buvo labai artima. Nuo 2010 metų dalyvauju Žalgirio mūšio rekonstrukcijoje Griunvalde, Lenkijoje. Ir šiemet, liepos viduryje, deleguotas Lietuvos kariuomenės vėl įkūnysiu Vytautą Didįjį. Jau septynioliktą kartą. Todėl vaidmuo spektaklyje „Žemė, kuri mena“ tapo puikia repeticija prieš dar laukiantį istorinį mūšį.“
Kokios emocijos užplūdo po spektaklio premjeros?
„Būnant scenoje visada sunku objektyviai įvertinti rezultatą – geriausi vertintojai yra žiūrovai. Tačiau sprendžiant iš jų reakcijos, plojimų ir šiltų atsiliepimų, manau, kad spektaklis pavyko. Labiausiai sužavėjo pats sumanymas įveiklinti skirtingas Kražių erdves. Istorija, vietovė ir žmonės čia labai gražiai susiliejo į vieną visumą. Jei reikėtų vertinti dešimties balų sistema, skirčiau stiprų devynetą – juk visada lieka erdvės augti. Nuoširdžiai sveikinu visus, prisidėjusius prie šio spektaklio gimimo. Į jį įdėtas didžiulis darbas, ir tai buvo labai prasminga patirtis. O savo mintį norėčiau užbaigti, tikiuosi, nauju Kražių credo – „UGNIS užges, o ŠVIESA liks!“
Ypatingą įspūdį paliko ir žiūrovų reakcija. Pasibaigus spektakliui Vytauto kalne ilgai skambėjo plojimai ir aplodismentai. Daugelis žiūrovų dėkojo spektaklio kūrėjams, sveikino atlikėjus su premjera ir teiravosi, ar „Žemė, kuri mena“ dar bus rodoma ateityje. Tokie atsiliepimai tapo gražiausiu įvertinimu visai kūrybinei komandai ir gausiam būriui bendruomenės narių, kelis mėnesius skyrusių repeticijoms bei pasiruošimui.
Spektaklis „Žemė, kuri mena“ dar kartą priminė, jog istorija nėra tik praeities faktai. Ji gyvena žmonių pasakojimuose, legendose, tradicijose ir bendruomenės atmintyje. Kol atsiranda žmonių, pasirengusių ją perduoti kitoms kartoms, tol gyva išlieka ir pati krašto dvasia.
Po premjeros renginį tęsė televizijos projekto „X Faktorius“ dalyvio Adomo Mechovičiaus koncertas ir bendrystės vakaras. Nors oras nelepino, susirinkusieji neskubėjo skirstytis – bendravo, dalijosi įspūdžiais ir džiaugėsi kartu praleistu laiku. Vakaro dalyviai buvo vaišinami šefo Pauliaus Karpenkos virta sriuba, kuri tapo jaukiu bendruomenės susibūrimo akcentu.
Lygiai 21 valandą Kražiai prisijungė prie visame pasaulyje skambančios akcijos ir kartu sugiedojo „Tautišką giesmę“. Bendras himno giedojimas tapo prasmingu Valstybės dienos akcentu, simboliškai sujungusiu istorinį spektaklio pasakojimą su šiandienos bendruomenės vienybe ir pagarba Lietuvos valstybei.
Liepos 6 – osios vakaras Kražiuose parodė, kad kultūra stipriausia tuomet, kai ją kuria pati bendruomenė. Spektaklio premjera, koncertas, kartu sugiedota „Tautiška giesmė“, bendrystės vakaras ir susirinkę žiūrovai tapo gražiu įrodymu, kad meilė savo kraštui gali atgaivinti istoriją ir paversti ją gyva patirtimi. Neatsitiktinai po premjeros daugelis žiūrovų teiravosi, ar spektaklis „Žemė, kuri mena“ dar sugrįš į Vytauto kalną – tai bene geriausias įvertinimas visai kūrybinei komandai.
Spektaklis pastatytas pagal Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro įgyvendinamą projektą „Vytauto kalno slėpiniai“.
Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro informacija
