Lapkričio 18-ąją švenčiama Latvijos nepriklausomybės diena.
Latvijos kelias į nepriklausomybę nebuvo lengvas – šalis buvo užimama tai Vokietijos, tai Rusijos. XVIII a. latvių gyvenama teritorija buvo įtraukta į Rusijos imperijos sudėtį. Paskutinė – Kuršas – atiteko Rusijai 1795 m., Rusijai, Austrijai ir Prūsijai trečią kartą pasidalijus Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. XIX–XX a. sandūroje šis regionas tapo labiausiai industrializuota imperijos dalimi, o Rygos ir Liepojos miestai – svarbiausiais šalies jūrų uostais.
XIX a. antra pusė – latvių Tautinio atgimimo laikotarpis. Tuo metu latviai, kaip ir kitos Europos tautos, pamažu suprato, kad „būti latviu yra gerai“, tuo verta didžiuotis.
1904 m. įsisteigė Latvijos socialdemokratų darbininkų partija. Tai pirmoji politinė Latvijos partija. Jau kitais metais jos nariai aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Būtent per šią revoliuciją keli nacionalistiškai nusiteikę Socialdemokratų partijos nariai pirmą kartą viešai iškėlė mintį apie nepriklausomą Latvijos valstybę. Autonomiškos Latvijos valstybės idėją ypač populiarino vienas socialdemokratų lyderių, politikas, diplomatas, rašytojas Mikelis Valtersas.
1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Po laikinų pergalių Rytų Prūsijoje carinės Rusijos kariuomenei teko trauktis. 1915 m. spalį kaizerinės Vokietijos kariuomenė užėmė visą Kuršą ir rengėsi pulti Rygą. Tai sukėlė neregėtą latvių patriotizmo bangą. Latvių politiniai veikėjai iš carinės valdžios ėmė reikalauti leidimo sudaryti latvių karinius dalinius, kurie veiktų Rusijos kariuomenės sudėtyje. Leidimas buvo duotas, taip atsirado latvių šaulių (Latviešu strelnieki) daliniai, apie 40 tūkst. kareivių ir karininkų. Latvių šauliams teko suvaidinti žymų vaidmenį ne tik 1916 m. gruodžio 23 d. prasidėjusiuose mūšiuose su vokiečiais dėl Rygos, bet ir 1917 m. lapkričio 7 d. bolševikiniame perversme. Būtent po šių mūšių latvių šaulių vadovybė ėmė labiau simpatizuoti bolševikams, žadėjusiems nuversti carą ir baigti karą. Patraukli jiems atrodė ir bolševikų deklaruojama tautų apsisprendimo teisė. Taip latvių šauliai netgi tapo asmenine bolševikų lyderio Vladimiro Uljanovo-Lenino apsauga, aktyviai dalyvavo Rusijos pilietiniame kare. Vėliau, nusivylę sovietine santvarka, dalis jų sugrįžo į Latviją.
1918 m., kapituliavus Vokietijai, Latvijoje lapkričio 17 d. buvo įsteigta iš įvairių partijų atstovų sudaryta Latvijos tautos taryba, kuri lapkričio 18 d. ir paskelbė nepriklausomą demokratinę Latvijos valstybę. Tautos tarybos pirmininku tapo teisininkas Janis Čakstė, vyriausybei ėmė vadovauti agronomas Karlis Ulmanis.
Nepriklausomybę latviai, kaip ir estai bei lietuviai, turėjo įtvirtinti ginklu. Susikūrusiai Latvijos Respublikos kariuomenei reikėjo įveikti vokiečių savanorių armiją (Landeswehr), kurią rėmė Vokietijos vyriausybė ir vietos vokiečių dvarininkai, gerai žinomus bermontininkus, kuriems vadovavo buvęs caro karininkas Pavelas Bermontas, ir Raudonąją armiją (tarp jų ir latvių šaulius). Latviams pavyko. Vokiečiai buvo nugalėti 1919 m. birželio 23 d. prie Cėsių, bermontininkai – tų pačių metų spalį. Taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. rugpjūčio 11 d. 1921 m. sausio 26 d. Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir kt. – pripažino Latvijos nepriklausomybę de jure. Tais pačiais metais Latvija, kaip ir Estija bei Lietuva, tapo Tautų Sąjungos nare. Latvija nepriklausoma išbuvo 22 metus.
1940 m. birželio 17 d. pagal Molotovo–Ribentropo paktą Latviją okupavo Sovietų Sąjunga. Toliau scenarijus panašus į Lietuvos okupaciją – naujos vyriausybės sudarymas, „rinkimai“ į „Liaudies seimą“ ir 1940 m. liepos 21 d. naujai išrinkto parlamento vieningas „už“ Latviją Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Latvijos aneksija truko 46 metus, iki 1990 m. gegužės 4 d., kai Latvijos, tada dar TSR, Aukščiausioji taryba paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją.
