LAIMINGI VAIKAI – MIELIAUSIAS REZULTATAS


Pasaulis ne visiems yra palankus, daugybė vaikų nedarniose šeimose patiria smurtą, nepriteklių, neturi tikros vaikystės. Todėl Kelmės rajono vaiko ir šeimos gerovės centro, kuriame veikia ir Globos centras, vienas iš didžiausių uždavinių – surasti vaikams namus, kuriuose jie galėtų augti saugūs ir laimingi. Darbo patirtis byloja, kad yra daugybė globėjų, sugebančių svetimus vaikus į savo namus priimti taip, kad tie namai tampa ir jų namais su visais gražiausiais vaikystės prisiminimais, namų šiluma, pasitikėjimu ir gražiomis tradicijomis.

Todėl Globos centras kviečia visus, kurie nori ir gali tapti globėjais, jungtis į tą žmonių būrį, kurie iš esmės keičia sunkų ir sudėtingą vaikų gyvenimą, kurie suteikia tiems vaikams saugumą, sukuria jiems tokias gyvenimo sąlygas, kurių esame nusipelnęs kiekvienas. Globos centras aktyviai ieško būsimų globėjų ir įtėvių, organizuoja jiems mokymus, konsultuoja. Vėliau su globėjais ryšys nenutrūksta, jiems teikiama visa reikalinga pagalba. Todėl būkite drąsūs – klauskite, konsultuokitės, rašykite ar skambinkite. Mūsų tel. +370 674 07 981. Visą išsamią informaciją apie mūsų veiklą galite rasti mūsų interneto svetainėje www.vijurkai.lt

Kiekvienas vaikas, kuris užauga saugiuose ir mylinčiuose namuose, nebijo svajoti, siekti savo užsibrėžtų tikslų, drąsiai kurti savo gyvenimą. Gal ir Jūs galite prie to prisidėti? Gal ir Jūsų namuose yra ne tik vietos, bet ir ryžto, meilės ir kantrybės suteikti puikų gyvenimą nuskriaustam vaikui?

Jeigu abejojate, gal Jums padės apsispręsti šis pasakojimas apie tytuvėniškį Eismantą Devolskį, jaunuolį, kuris dalinasi savo mintimis ir džiaugsmais, kuriuos kartu su savo broliu ir trimis seserimis patyrė naujuosiuose savo namuose.

EISMANTAS SVAJOJA DRĄSIAI

„Kartu su mama nepraleidome nė vienų praeito sezono Eurolygos krepšinio rungtynių Kaune. Mama yra didelė krepšinio ir „Žalgirio“ gerbėja, todėl važiavome ir stebėjome kiekvieną kovą. Anksčiau kartu važiuodavo ir brolis, bet dabar jis jau suaugęs ir kartu nebegyvena “, – pasakoja Eismantas apie vieną smagiausių šeimos laisvalaikio užsiėmimų.

Vaikinas sako, kad gyventi jaukiuose Tytuvėnuose labai patinka, todėl dabar, kai jam jau aštuoniolika ir jis rengiasi išvykti mokytis į Klaipėdą, čia tikrai dažnai sugrįš.

Eismantas yra pats jauniausias iš penkių vaikų, kuriems prieš devynerius metus savo namų duris širdingai atvėrė tytuvėniškiai Nijolė ir Petras Vasiliauskiai, pasiėmę globoti tris sesutes ir du broliukus. Keturi globoti vaikai jau gyvena savarankiškai, o šiemet namus palieka ir jauniausias Eismantas.

Anot vaikino, jų šeimos, kurioje visi gimė, bėdos panašios kaip ir daugelio vaikų neprižiūrinčių šeimų – tėvų rūpestingumą ir atsakomybę pražudė alkoholis.

„Gyvenome kaime netoli Tytuvėnų. Tada dar net neįtarėme, kaip susiklostys mūsų tolimesnis gyvenimas. Pažinojome tetą Nijolę ir dėdę Petrą nuo mažumės, nes jie su autobusiuku atveždavo į kaimą maisto produktų. Mes taupydavomės pinigėlių, kad galėtume nusipirkti skanių bandelių. Todėl, kai sužinojome, kad mus globoti pasiima ta šeima, didelio streso nebuvo. Bent jau man, kuriam tebuvo devyneri metai“, – prisimena Eismantas. 

Vaikinas pasakoja, kad geresnio savo gyvenimo jis nelabai ir įsivaizduoja – gyveno tikroje šeimoje kartu su broliu ir sesėmis. Kaip ir visi globotiniai, pradžioje Nijolę ir Petrą vadino teta ir dėde, tačiau dabar jau seniai visi kreipiasi į mamą ir tėtį.

Globėjų namuose, kai čia pateko penktukas, du jų savi vaikai jau buvo užaugę ir išsikėlę iš namų. Eismantas prisimena, kaip jam būdavo miela, kai aplankyti tėvų atvažiuodavo jų sūnus su šeima. Kartu atsiveždavo ir mažąjį Luką. „Man tada buvo vienuolika, duris pravėręs Lukas pirmiausia ieškodavo manęs. Su juo daug žaisdavau. Jausmas buvo geras – pirmą kartą pajaučiau, kad esu kažkam išties įdomus! Tą jausmą prisimenu iki šiol. Beje, su Luku ir iki šiol sutariame labai gerai“, – sako Eismantas. Jo nuomone, yra labai gerai, kad nenusisekusių šeimų vaikai gauna antrą šansą ir suranda tikrus namus. Jiems išties labai pasisekė, nes pateko į pilnus meilės ir kantrybės namus. „Net ir norėdamas prisiminti ką nors blogo ar sudėtingo per tuos devynerius metus – negaliu, nes nieko tokio nepatyriau. Gal tik buvo sunkiausi momentai paauglystėje, kai mus du kartus per mėnesį globėjai nuveždavo pas mamą. Rytą nuveža, vakare parsiveža. Taip norėdavosi dar pabūti! Bet ramiai pasikalbėdavome ir viskas nurimdavo. O ant mamos, kuri dabar gyvena ten pat su sugyventiniu ir nesirengia keisti savo neblaivaus gyvenimo būdo, nepykstu. Ir niekada nepykau, gal buvau per mažas vertinti. Neturiu jai neapykantos, tiesiog taip jau yra. Gal čia didelis nuopelnas ir tų naujųjų mūsų namų, kuriuose užaugome ir jautėmės ne tik saugūs, bet ir suprasti. Čia mes gyvenome įdomiai, turėjome tradicijų, lankėme mokyklą, svajojome apie tai, kuo būsime užaugę. Čia buvo pasaka!“, – nevengia pačių gražiausių žodžių apie savo gyvenimą Eismantas, pridurdamas, kad jam asmeniškai brangiausia yra tai, kad jis tuose namuose jautė šilumą, meilę, atvirumą, galėjo būti savimi.

Nijolė ir Petras Vasiliauskiai globėjais tapo paskatinti Petro sesers pavyzdžio – ji globojo vaikus, o ištuštėję gražūs namai Tytuvėnuose, iš kurių „išskridę“ savi vaikai, sūnus ir dukra, gyvena savarankiškai, tiesiog prašėsi, kad čia vėl atgytų šurmulys. Todėl galima sakyti, kad pasisekė ir globėjams, ir globotiniams – gyvenimas ir santykiai klostėsi jaukiai ir šeimyniškai. Dabar ir vėl ištuštėję namai Tytuvėnuose lauks sugrįžtančių per šventes vaikų – tik jau žymiai gausesnio būrio.

„Ir globėjai sako, kad nenusivylė savo pasirinkimu. Mums miela girdėti tokius žodžius. Mano brolis Edgaras – metais už mane vyresnis, sesuo Evelina – vyriausia, paskui seka Ernesta ir Enrika. Visi mokėmės Tytuvėnuose – seserys gimnazijoje, mes netoli esančiame mokyklos korpuse.

Visi aktyviai dalyvavome mokyklos gyvenime, lankėme būrelius.  Mes su broliu trejetą metų lankėme tautinių šokių repeticijas, aš žaidžiau mokyklos krepšinio komandoje, jauniausia sesuo Enrika labai mėgo drožinėti iš medžio. Tas jos pomėgis mus visus užkrėtė – tėtis nupirko medienos, tai visi drožėme suktukus, kurie vėjo genami labai gražiai sukasi. Tų suktukų dar ir dabar namuose visur pilna. Tėtis mus visko mokė, kartu meistraudavome. Čia man subrendo ir noras mokytis automechanikos,“ –  sako Eismantas.

Šiemet jis baigė dvyliktą klasę, važiuos dvejiems metams mokytis į Klaipėdą, nes ten dabar gyvena sesuo. Ji dirba grožio srityje. Mokslai mokykloje, anot jo, sekėsi normaliai, kol neprasidėjo matematikoje raidės…Mėgiamiausi dalykai buvo tie, kur malonūs mokytojai. Eismantas džiaugiasi, kad mokykloje juos, naujokus, vaikai priėmė labai šiltai. Globėjų vaikai ir draugai irgi priėmė juos kaip šeimos narius, ir dabar jie visuomet čia gali kreiptis  pagalbos ar patarimo.

„Šeimoje turėjome ir turime nemažai tradicijų. Žinoma, švenčiame tradicines šventės šeimos rate, per Kalėdas keičiamės dovanėlėmis. Joninės būdavo švenčiamos Molėtuose, pas globėjų gimines. Šiemet jau švenčiau pas būsimus uošvius. Turėjome tradiciją kiekvienos vasaros vieną savaitgalį kartu su Petro seserimi ir jos globojamais vaikais poilsiauti prie jūros. Dabar į namus per šventes atvažiuoja tie, kurie gali. Viena sesuo gyvena Danijoje, kartu su draugu augina ten vaikelį. Visi kiti – Lietuvoje,“ – dalijasi savo mintimis vaikinas.

Eismantas sako, kad tos kelionės į Kauną, į krepšinio rungtynes, suteikė jam ne tik smagių ir neišdildomų įspūdžių, bet ir padovanojo pažintį su Rūta, kuri dabar yra jo sužadėtinė. Rūta mokosi Kaune, bus veterinarė. „Man net sunku įsivaizduoti, kaip ji, tokia smulkutė, nebijo arklių, kitų stambių gyvūnų. Mat ji gydys būtent stambiuosius gyvūnus,“ – stebisi Eismantas. Jis svajoja, kad kada nors jau jo šeima turės namą, abu su Rūta dirbs savo darbus pagal profesiją, o jis pats vadovaus savo autoservisui. Tačiau tai – ateities svajonės ir planai, dabar Eismantas žino, kad rugsėjį pradės mokytis Klaipėdoje, o gruodžio mėnesį eis tarnauti į kariuomenę. Vaikinas sako, kad ir planuoti, ir svajoti jis gali drąsiai, nes jį palaiko šeima, o mama ir tėtis visuomet pasirengę padėti.

„Nežinau, kaip klostosi vaikų gyvenimas kitose šeimose, kur vaikai globojami, bet aš galiu drąsiai pasakyti, kad mums pasisekė. Manau, mano žodžiams pritartų ir seserys, ir brolis, nes užaugome ten, kur ir dabar esame laukiami. Visuomet liksime dėkingi mamai ir tėčiui už visas nuostabias akimirkas ir tokį jaukų ir smagų gyvenimą jų ir mūsų namuose,“ – sako Eismantas. 

Parengė Nijolė Veršinskienė


Kitos naujienos

Dalintis: