Ar šiandien mums dar vis rūpi gimtoji kalba? Klausimas šį kartą tikrai ne retorinis? Ir galbūt ne veltui jis kyla Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse.
Matome ir patys savo kailiu jaučiame, kad pasaulis sparčiai keičiasi, modernėja, kartu su juo kinta ir kalbos. Mūsų gimtoji – ne išimtis: sparčiai nyksta tarmės, jaunimas taip pamėgo anglicizmus, kad be jų dažnas savo šnekamąja kalba ekspresyvesnės minties išreikšti nebemoka, kartu su mumis kalba atkeliavo į virtualų pasaulį, kur ji jau gerokai kitokia, o visai neseniai įstatymas įteisino asmens dokumentuose asmenvardžius rašyti su nelietuviškomis x, w ir q raidėmis. Vis dažniau pasigirsta dejonių, kad mūsų kalba nepaprastai sunki, raštas sudėtingas, o gramatikos taisyklių yra tiek daug ir atseit jos tokios painios, kad visą gyvenimą gali mokytis, mokytis ir vis tiek visų neišmoksi. O ir kam to reikia, dažnas paklausia…
Susitaikę su tokiomis mintimis, galbūt netrukus visai ramiai vertinsime faktą, kad jau ne vienerius metus valstybinį anglų kalbos egzaminą abiturientai išlaiko kur kas geriau nei lietuvių kalbos ir literatūros. Nepatogi toji mūsų kalba… O ar galime kažką čia labai pakeisti? Juolab kad ir patys kalbininkai nesutaria, ar laikytis tvirtai įsikibus archajiškosios mūsų gimtosios kalbos versijos, ar leisti jai keistis pagal natūralius kalbos kultūros raidos dėsnius.
Bet kuriuo atveju turime suprasti, kad kalba yra mūsų gyvenime vienas labiausiai kintančių reiškinių, tačiau tuo pat metu ramybės neduoda ir kitas klausimas: jeigu gimtoji kalba nebūtų toks svarbus dalykas, ar knygnešiai net keturis dešimtmečius būtų rizikavę savo gyvybėmis dėl lietuviško rašto? Vargu ar greito vartojimo pasaulyje pragmatizmo, hedonizmo nuotaikomis gyvenantis šių laikų žmogus tikrai gali suprasti, kodėl spaudos draudimo laikais lietuviai (o tokių būta net per 2000) rizikavo savo gyvybėmis, savo šeimų, artimųjų gerove kaip kontrabandą per sieną gabendami lietuviškus spaudinius. O gal taip nutiko todėl, kad tie knygnešiai tiesiog nežinojo, kaip paprastai, greitai ir patogiai be nosinių raidžių ir kitų mūsų kalbai būdingų diakritinių ženklų galima reikšti savo mintis, ypač susirašinėjant trumposiomis žinutėmis? Vis dėlto tikiu, kad visiems sąmoningiems lietuviams ir šiandien visiškai aiškus ir suprantamas mūsų tautos šviesuolio Mikalojaus Daukšos priesakas saugoti ir plačiai vartoti gimtąją kalbą, nes būtent ji ir yra mūsų tautiškumo pagrindas ir tik tokiu būdu turime galimybę išlikti vis sparčiau globalėjančiame pasaulyje.
Tokiame nuogąstavimų ir nerimo kontekste norisi vis dėlto pasidžiaugti, kad ir mes, šiandienos pasaulio lietuviai, visokiais būdais rūpinamės gimtąja kalba, ir bene tinkamiausia tam aplinka – mokykla, nes tik nuo mūsų, o ypač jaunosios kartos, priklauso, kokia kalba bus ateityje. Štai jau nuo 2007 metų Kelmės rajono bendrojo lavinimo mokyklose vyksta raštingiausio mokinio konkursas, kurį drąsiai galima vadinti prestižiniu. Jau vien tai, kad raštingiausi rajono moksleiviai tradiciškai sveikinami ir apdovanojami Vasario 16-ąją, leidžia taip jaustis. Per visus tuos metus (2020 m. dėlpandemijos ir karantino konkursas nevyko) diktantą rašė ir dėl raštingiausio mokinio vardo varžėsi 1348 mokiniai, iš jų 60 pelnė Raštingiausio mokinio titulą, o 243 mokiniai tapo prizininkais. Reikia paminėti, kad iš pradžių konkursas buvo organizuojamas 5-12 klasių mokiniams, vėliau vyriausiems pasiūlyta dalyvauti tarptautiniame suaugusiųjų ir moksleivių Nacionalinio diktanto konkurse, o rajone varžytis liko 5-10 klasių mokiniai.
Šiais metais dėl pandemijos ribojimų konkursas įvyko vėliau – balandžio 28 d. Reikia pripažinti, kad mokytojai lituanistai šiek tiek nerimavo, nes juk žinia, kad nuotolinis mokymas ne visiems tiko, o rašto kultūra visuomenėje vis prastėja, todėl visai pagrįstai vertinimo komisija būgštaudama sėdo taisyti ir vertinti mokinių parašytų diktantų.
Susumavę rezultatus galime šiek tiek lengviau atsikvėpti: konkurse šįmet dalyvavo 59 5-10 klasių mokiniai, 3 pripažinti raštingiausiais, o 27 skirtos prizinės vietos. Raštingiausių titulą pelnė trys mokinės – Tytuvėnų gimnazijos šeštokė Karina Vaičiulytė (mokytoja Z. Mačiulaitienė), tos pačios gimnazijos aštuntokė Gintarė Nutautaitė (mokytoja L. Sadauskienė) bei Šaukėnų Vlado Pūtvio-Pūtvinskio gimnazijos aštuntokė Viltautė Brajinskaitė (mokytoja L. Brajinskienė). Nugalėtojos bus apdovanotos Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje gegužės 6 d. renginyje, skirtame paminėti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
1845 metais išleistame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ apgailestaudamas dėl nutautėjusios Lietuvos Simonas Daukantas rašė : „ … tiktai viena pati kalba it žalia bruknelė, nuo speigų aprasojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja“. Prabėgo šimtmečiai, o kalbininkas Antanas Smetona ir šiandien ragina neatsipalaiduoti, budėti ir saugoti. „Kalbą nuolat reikia tvarkyti, puoselėti ir auginti, nes kitaip ji bus kaip šiukšlynas ar apžels kaip gėlių darželis, apeis dilgėlėmis ir tuo viskas pasibaigs“, – sako A.Smetona.
Tad ir mes visi gerbkime ir saugokime tai, kas branginta ir puoselėta šimtmečius!
Zenta Mačiulaitienė,
Kelmės rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų būrelio pirmininkė
