Apie Kelmės rajoną

Kelmės rajonas

Pirmieji gyventojai Kelmės rajono teritorijoje apsigyveno mezolito laikotarpiu (VIII–IV tūkst. pr. m. e.). Krašto istoriją mena daugiau kaip 300 archeologijos, istorijos, architektūros ir kultūros paminklų.

Nuotrauka daryta netoli dabartinio šviesoforo
1831 m.

Pirmiausiai Lietuvoje buvo iškelta sukilimo vėliava

Kelmė – vieta, kur pirmiausiai Lietuvoje buvo iškelta 1831 m. sukilimo vėliava. Kovo 23 d. Raseinių apskrities slapto sukilėlio komiteto nariui Juliui Gruževskiui pavedus, apskrities matininkas Karolis Jautokas sukvietė į Kelmės dvarą apylinkės dvarininkus, bajorus, miestelėnus ir paskelbė apskrities komiteto sprendimą pradėti sukilimą. Kovo 25 d. K. Jautokas su būriu sukilėlių užėmė Kelmę ir, sukvietęs miestelėnus, paskelbė apie prasidėjusį sukilimą. Julius Gruževskis suorganizavo sukilėlių dalinius, už savo lėšas sudarė ulonų pulką ir kartu su kitais vadais kovo 26 d. užėmė Raseinių apskrities centrą.

XV a.

Kelmės gyvenvietė susiformavo XV a.

Po karo su kryžiuočiais pabaigos, kada žemaičiai pradėjo įsisavinti naujus žemės plotus. Pavadinimas Kelmė apibūdina gyvenvietę, įkurtą nuo medžių išvalytoje vietoje. Kelmės įkūrimo data laikoma 1484 m., kada buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Nuo XV a. minimas Kelmės dvaras. 1591 m. Kelmės dvarą su miesteliu įsigijo Jonas Gruževskis. Gruževskių šeima šį dvarą valdė daugiau kaip 300 metų. Iki šių dienų išlikęs Kelmės dvaro pastato ansamblis yra vertinamas kaip vienintelis iš Lietuvoje išlikusio baroko stiliaus provincijos dvarų. Labai savitas Kelmės dvaro ansamblio statinys – mūriniai dviaukščiai panašūs į bokštą vartai. Jie turėjo trejopą paskirtį. Tai buvo reprezentacinis įvažiavimas į sodybą, pirmo aukšto patalpose buvo baudžiavos laikų kalėjimas, antrame – biblioteka. Gruževskiai rūpinosi švietimu, reformacijos tikėjimo įtvirtinimu mūsų krašte, XVII a. pradžioje pastatė mūrinę bažnyčią, įkūrė pirmąją mokyklą

Manoma, kad nuotrauka daryta iš protestantų bažnyčios bokšto
1836 - 1858 m.

Nutiestas plentas iš Rygos į Tilžę

Kelmė ypač suklestėjo 1836–1858 m., kai per miestelį buvo nutiestas plentas iš Rygos į Tilžę. XX a. pradžioje Kelmėje gyveno apie 4 500 gyventojų. 1921 m. Kelmėje atidaryta progimnazija, kuri vėliau tapo gimnazija. 1930 m. pastatyta pieninė, linų fabrikas. 1936 m. įkurtas Kelmės Šaulių V. Putvinskio muziejus, 1937 m. įsteigta viešoji valstybinė biblioteka. Kelmė stipriai nukentėjo per II pasaulinį karą, kai buvo sunaikinta apie 80 procentų miestelio pastatų.

Kelmės rajono istorija susijusi su atskirų mūsų krašto miestelių, kaip buvusių dvasinių kultūros centrų, istorine raida.

Objektai

Kražiai

Seniausia gyvenvietė Kelmės rajone, viena seniausių ir reikšmingiausių gyvenviečių ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Kražių žemė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1253 m., Mindaugo dokumente. Miestelis išsidėstęs abipus Kražantės upės, senoji miestelio dalis saugoma kaip urbanistikos kultūros vertybė. Kražių vienuolynai, bažnyčios jau nuo seniausių laikų turėjo ypatingą reikšmę ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos kultūriniam bei dvasiniam gyvenimui.

1416 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto įsakymu čia pastatyta viena pirmųjų krikščioniškų šventyklų Žemaitijoje. Ant kražiškiams šventos vietos (dabar Vytauto kalnu vadinamos) tuomet iškilo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Kražių klebonais ir altaristomis buvo nemažai žymių asmenybių: V. Protasevičius, P. Roizijus, M. Daukša, M. E. Geišas, D. Mankauskas ir kt. Medinė šventovė buvo  net penkis kartus atstatoma, nes dažni gaisrai ją sunaikindavo. Tačiau po 1941 m. birželio 25-osios gaisro Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia atstatyta nebebuvo. Šiandien čia tebestovi dar iš griūvančios jėzuitų bažnyčios plytų apie 1852 m. statyta mūrinė varpinė.

Vytauto kalnas
Kražių kolegija

Nuo 1480 m. Kražiai vadinami miesteliu, 1529–1567 m. yra neprivilegijuotų Lietuvos miestų sąrašuose. Nuo XV a. pradžios iki 1556 m. Kražius valdė Kęsgailos, po 1559 m. miestelis atiteko Radviloms. XVII a. pradžioje Kražiai tapo kontrreformacijos židiniu – 1608 m. čia įsteigtas jėzuitų, 1639 m. – benediktinių, dar vėliau, 1758 m., – marijavičių vienuolynai.

Mikalojus Radvila Juodasis 1565 m. pastatydino mūrinę pilį. 1608 m. Kražiuose įsikūrus vienuoliams jėzuitams, 1614 m. Jonas Karolis Chodkevičius užrašė jiems 7 kaimus, o 1615 m. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis dovanojo žemės sklypą su nebaigta statyti pilimi. Jėzuitai pilį pertvarkė ir 1616 m. įkūrė Kražių kolegiją, ilgainiui tapusią svarbiausiu Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centru. Maždaug 4 ha plote buvo pastatyti net 22 įvairios paskirties pastatai: vienuolyno-kolegijos pastatas (3 korpusai), bažnyčia, mokykla, ūkiniai pastatai, mūrinis malūnas, alaus darykla ir kt. Bažnyčia, kurios dabar išlikę tik pamatų akmenys, statyta 1621–1689 m. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia buvo puošniausia to meto Žemaitijos šventovė. 1773 m. jėzuitams išsikėlus iš Kražių, pastatai buvo apleisti, pergyveno daug šeimininkų. Daugumą jų vienas iš savininkų – Raseinių maršalka A. Pšeciševskis – nugriovė, o pietinį korpusą išnuomojo gyventojams ir įstaigoms. Vėliau šis pastatas atiteko kitiems savininkams. Restauruotame pastate 2008 m. įsikūrė daugiafunkcis Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centras.

1639 m. Krizostomas Valadkevičius išpirktame žemės sklype, Kražiuose, pastatė vienuolyną moterims benediktinėms. Pasenus medinei bažnyčiai, 1757–1763 m. buvo pastatyta mūrinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, kurią suprojektavo Kražių jėzuitų kolegijos ir Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas, matematikas, architektas Tomas Žebrauskas. Garsi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, šventovė į istoriją įėjo Kražių skerdynių įvykiais. 1891 m. Rusijos caras, siekdamas sumažinti katalikiškų vienuolynų ir bažnyčių skaičių, davė įsakymą uždaryti Kražių benediktinių vienuolyną ir bažnyčią, o seseris perkelti į Kauno to paties pavadinimo vienuolyną.  Carinė valdžia, uždariusi vienuolyną, planavo pastatus nugriauti, o vietoje jų įkurdinti Žemės ūkio mokyklą. Tikintieji dieną ir naktį saugojo bažnyčią, neleisdami jos uždaryti. 1893 m. lapkričio 23 d. vyko tikinčiųjų susirėmimas su caro kazokais vardan savo tikėjimo ir laisvės. Bažnyčia tuomet buvo uždaryta, bet nenugriauta. Tikintiesiems Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia grąžinta tik 1908 m. Dvejus metus parapijiečiai bažnyčią remontavo, 1910 m. ji buvo iškilmingai konsekruota ir yra veikianti iki šiol. Bažnyčioje tebėra išlikęs suolas, menantis kraupius Skerdynių įvykius, prie kurio kazokai buvo pririšę savo arklius.

Kražių bažnyčia
Medžiokalnis

Kražių miestelio pašonėje stūkso legendomis apipintas kalnas, vad. Medžiokalniu. Menamas šventasis ąžuolas – iš po kurio šaknų tryškęs šventas vanduo, netoli jo kūrenosi šventoji ugnis ir stovėjusi deivės Medeinės statula. Medžiokalnyje jodinėdavę ir medžiodavę ponai, čia ilsėdavosi karalius Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Kęsgailos, Radvilos, Chodkevičiai. 1960 m. Medžiokalnio kalva paskelbta botaniniu draustiniu, čia auga net 335 augalų rūšys, iš kurių 12 rūšių yra saugoma. Šiandien Medžiokalnis mėgiama pasivaikščiojimo, susibūrimų vieta, čia švenčiamos Joninės, rengiami įvairūs kiti renginiai.

Kražiai – retas tokio dydžio Lietuvos miestelis, kuris turi ką branginti, dėl ko džiaugtis ir kuo didžiuotis. Miestelis išsiskiria turtinga savo gyvavimo istorija, kultūrinio gyvenimo aktyvumu ir išlikusiais kultūros bei gamtos paveldo objektais. XXI amžiaus Kražių istoriją kuria tradicija tapęs Kražių festivalis, stovyklos, kūrėjų rezidencijos, plenerai, kiti renginiai.

Šaukėnai

Šaukėnų dvaras ir kaimas istoriniuose Šaltiniuose minimas nuo XV a. Šaukėnų apylinkių istorijoje ryškus Šilo Pavėžupio dvaras, buvęs lietuviškos spaudos draudimo metais svarbiu lietuvybės židiniu. Šiame Vlado Putvinskio dvare kasmet vyko slapti rašytojų, kultūros veikėjų susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo Povilas Višinskis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Jovaras ir kt. Čia kurį laiką P. Višinskis redagavo „Varpą“. V. Putvinskio dvaras buvo nelegalios lietuviškos spaudos transportavimo, paskirstymo ir persiuntimo centras. Vėliau V. Putvinskis aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybę, įkūrė Lietuvos šaulių organizaciją.

Šaukėnų bažnyčia

Tytuvėnai

Tytuvėnai įsikūrę prie Bridvaišio ir Giliaus ežerų, apsupti pušynų, raistų ir Tytuvos upelio, davusio miesteliui vardą. Manoma, kad XI a. šioje vietoje stovėjusi pilis. Jau 1555 m. dvaro inventoriuje minima koplyčia stovėjusi ant šv. Jurgio kalnelio. Tytuvėnai garsūs bažnyčios ir vienuolyno ansambliu, išsiskiriančiu savo istorija, architektūra ir dailės paminklais. Miestelis nukentėdavo per karus, sukilimus, bet buvo atstatomas, plečiamas ir gražinamas.

XX a.pradžioje pro Tytuvėnus nutiesiamas geležinkelis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ėmė garsėti kaip vasarvietė. XX a. šeštajame dešimtmetyje Tytuvėnuose įsteigta vidurinė mokykla, žemės ūkio technikumas, ligoninė, durpių įmonė. 1992 m. įsteigtas regioninis parkas, saugantis gamtą. 2008 m. įsteigiama VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras, kurio tikslas pritaikyti vienuolyno pastatą turizmo veiklai, piligrimų, tikinčiųjų poreikiams ir dvasinėms reikmėms tenkinti. 

Tytuvėnų puošmena – bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Fundatorius – žemaičių žemės teisėjas Andrius Valavičius. Jis 1614 m. pasirašė fundacijos aktą įsipareigodamas skirti lėšų bernardinų bažnyčios ir vienuolyno statybai. 250 metų siejosi vienuolijos ir miestelio žmonių gyvenimas. Oficiali bažnyčios ir vienuolyno užbaigimo data yra 1635 m. lapkričio 1 diena, kai Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius bažnyčią konsekravo ir suteikė jai Angelų Švč. Mergelės Marijos titulą.

Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis
Tytuvėnų bažnyčios didysis altorius

Puošnus bažnyčios didysis altorius. Jis siekia skliautą, o centre Dievo motinos su kūdikiu paveikslas, nutapytas laikantis senojo bizantiškojo kanono, jame jaučiama vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko maniera. Tai vienas gražiausių ir vertingiausių to meto kūrinių.

Bažnyčia turi vienus vertingiausių Lietuvoje XVIII a. 25 balsų vargonus, pastatytus 1789 m.  Vargonai gausiai papuošti ažūriniais, ypač Lietuvos regionui būdingų augalinių ir geometrinių motyvų, medžio drožiniais. Tytuvėnų bažnyčios šventorius aptvertas tvora su procesijų koridoriumi su Kalvarijos ir Kryžiaus kelio stotimis. Šventoriaus centre yra Kristaus kančios laiptų koplyčia. Tai daro ansamblį neįprastą ir išsiskiriantį.

Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis
Kristaus kančios laiptų koplyčia

Dabar miestelis žinomas dėl Tytuvėnų vasaros muzikos festivalio, vykstančio visoje Šiaulių apskrityje.

Tytuvėnus lanko maldininkai ir piligrimai – senoje vienuolyno koplyčioje nuo 2016 m. saugoma šv. popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo relikvija. Tytuvėnus siekia Jono Pauliaus II piligrimų kelias, sujungiantis nuo amžių lietuviui šventas ir brangias vietas, pavadintas šio Didžiojo Popiežiaus, „didžiojo keliauninko“ vardu. Pro Tytuvėnus eina lietuviškasis šv. Jokūbo kelias.

Į miestelį atvažiuojama pamatyti rožyną, kuris pasodintas vienuolyno sodo vietoje. Čia auga ir žydi daugiau kaip du tūkstančiai įvairių rūšių rožių sodinukų. Gėlės susodintos remiantis krikščioniškaja ikonografija. Čia išsodinta alfa ir omega, saulė, angelai, širdys, karūna ir net visas maldos vėrinys (rožinis).

Tytuvėnai – miestelis, kurio istorija mena akmens amžių, miestelis, kuris šiandien yra saugomas ir puoselėjamas.

Užventis

Užvenčio gyvenvietė minima nuo XIV a., nuo 1537 m. ji jau vadinama miesteliu.

Pirmąją bažnyčią Užventyje pastatė ir įrengė XVII a. pačioje pradžioje ar net XVI a. pabaigoje LDK iždininkas ir Užvenčio žemių laikytojas Matas Vaina. Kaip atrodė pirmoji bažnyčia – nežinoma. XVII a. viduryje jau minima, kad senoji bažnyčia 1637 m. buvo perstatyta, konsekruota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Mato titulu.

Užvenčio miestelis smarkiai nukentėjo Šiaurės karo pradžioje, 1701 m. sudegė daugelis pastatų, tarp jų ir bažnyčia. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1703 m. Ji jau buvo konsekruota Šv. Marijos Magdalenos titulu. Prie Užvenčio parapinės bažnyčios visą laiką veikė mokykla, nuo XVIII a. nuolat minima špitolė. XIX a. mokykloje mokėsi keliasdešimt mokinių. Tačiau po 1863 m. mokykla buvo uždaryta ir vėliau atidaryta tik valdiška rusiška mokykla.

Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia. Nuotr. © Raimundas Vaišvilas
Užvenčio malūnas

Ryškius pėdsakus Užvenčio apylinkėse paliko 1863 m. sukilimas. Užvenčio miškuose buvo didelė sukilėlių stovykla. Apylinkėse veikė sukilėlių Roberto Krasausko, Antano Mackevičiaus, Igno Leskausko, Jono Stanevičiaus būriai. Po sukilimo carinė valdžia ėmėsi represijų: panaikintas Užvenčio valsčius, uždaryta lietuviška mokykla. Kolainių vienuolyno žemėse buvo apgyvendinti rusų kolonistai, katalikų bažnyčia tapo cerkve, o Kolainiai pavadinti Blagoveščensku.

Nuo XV a. istoriniuose šaltiniuose minimas Užvenčio dvaras. Nuo 1527 m. Žygimantas Senasis jį perėmė savo žinion, ir Užventis tapo karališkuoju dvaru. Su šiuo dvaru siejamos bajorų Bilevičių, Gorskių, Vainų giminės. Taip pat žinoma, kad Užventis pakankamai stipriai nukentėjo XVIII a. I pusę dėl karų su švedais ir kilusio gaisro. XVIII a. I pusėje Užventyje gyveno daug žydų, jiems buvo leista pasistatyti sinagogą. XIX a. jau carinės Rusijos laikais dvaras atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui-Liubeckiui. Žinoma, kad Vyriausiasis Druckių-Liubeckių įgaliotinis Liudvikas Grombčevskis už dalyvavimą 1863 metų sukilime ištremtas į Čimbarą, Penzos guberniją. Iš Gadonų Telšių apskrityje jo įsigytas Krėpštų dvaras buvo sukvestruotas. Grombčevskis mirė Varšuvoje.

Žinoma, kad 1759 m. Užventyje veikė malūnas ant Ventos upės ir bravoras. Objekto istoriniai tyrimai neatlikti. 1859 m. rašytiniuose šaltiniuose taip pat nurodoma Užventyje buvus vandens malūną ir spirito varyklą. Malūno pastatymo metai „1870“ užfiksuoti pastato Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje.

1887-1898 m. dvarą nuomojo Anupras ir Stanislava Pečkauskai – Marijos Pečkauskitės-Šatrijos Raganos tėvai. Marijos jaunystės išgyvenimai Užvenčio dvare atsispindėjo žymiausiame rašytojos kūrinyje – apysakoje ,,Sename dvare“ (1922). Netoli Užvenčio gyveno ir dažnai jame lankėsi Povilas Višinskis, kuris draugavo su Marija Pečkauskaite ir paskatino ją mokytis lietuvių kalbos. Užventyje 1892-1893 m. su savo šeima gyveno lietuvių literatūros klasikė Žemaitė.

Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius 1910-1942 m. gyveno Užvenčio dvare. Jis buvo vienas pažangiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos ūkininkų, domėjosi žemės ūkio naujovėmis. J. Smilgevičius modernizavo dvaro vandens malūną. Malūno vandens ratą pakeitė į turbiną, pradėjo gaminti elektros energiją.

Po 1940 m. pastatas (Užvenčio dvaras) buvo nacionalizuotas, priklausė Užvenčio tarybiniam ūkiui. Malūno įranga buvo pertvarkyta apie 1960 m. Jame malė grūdus ir gamino elektros energiją Užvenčio miesteliui. Malūnas nebeveikė nuo 1970 m. Pastate buvo įrengtos mechaninės dirbtuvės, kurios veikė iki ~1991 m. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pastatas priklausė ŽŪB „Agroservisas“. Šiuo metu vandens malūne įsikūrę svečių namai.

Užventyje ir jo apylinkėse XIX a. pabaigoje gyveno trys įžymios asmenybės: Užvenčio dvare – rašytoja Marija Pečkauskaite (Šatrijos Ragana), Ušnėnuose – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, publicistas Povilas Višinskis, rašytoja Julija Žymantienė (Žemaitė).

Ušnėnų kaime, švietėjo ir literato Povilo Višinskio (1875–1906) sodyboje, 1960 metais įrengta memorialinė ekspozicija, kurioje atsispindi ir kaimynystėje gyvenusios rašytojos Žemaitės (1845–1921) gyvenimo ir kūrybos kelias. Čia vyksta Žemaitės literatūrinės premijos įteikimas už geriausią Lietuvoje metų grožinės literatūros prozos kūrinį kaimo tema. Muziejuje eksponuojamos šia premija apdovanotų rašytojų knygos.

P. Višinskio memorialinė sodyba-muziejus. Nuotr. Gintaro Vitulskio
Užvenčio kraštotyros muziejus

Nuo 1965 m. Užventyje įkurtas Užvenčio kraštotyros muziejus. Nuo 1973 m. muziejus yra įsikūręs restauruotame Užvenčio dvaro svirne. Muziejuje parengtos ekspozicijos byloja apie Užvenčio krašto garsius žmones; pateikiama medžiaga apie Užvenčio miestelio istoriją. 2012 m. muziejaus pastatas buvo restauruotas, ekspozicijos atnaujintos.

Įdomus šiose apylinkėse išlikęs Beržėnų dvaras, garsėjęs XIX a. savo turtingumu. Šį dvarą ilgą laiką valdė Čapskių giminė. Dvaro ansamblis pastatytas XIX a. pabaigoje pagal architekto Karlo Lorenso projektą, tai neogotikiniai, vadinamojo Tiudorų stiliaus, rūmai, primenantys pilies ansamblį. Dvaro interjeras buvo labai puošnus, ant sienų kabojo garsių Europos dailininkų darbai, rūmo bokšto viršuje vasaros metu veikė akvariumas. Rūmuose buvo sukaupta didžiulė biblioteka, gausios archeologijos, numizmatikos, senovės šarvų ir kt. kolekcijos. Puikiai sutvarkytame parke buvo įrengtas žvėrynas.

Beržėnų dvaras

Užventyje ir jo apylinkėse XIX a. pabaigoje gyveno trys įžymios asmenybės: Užvenčio dvare – rašytoja Marija Pečkauskaite (Šatrijos Ragana), Ušnėnuose – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, publicistas Povilas Višinskis, rašytoja Julija Žymantienė (Žemaitė).

Vaiguva

Vaiguva istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo XV a. Vaiguvos dvarą XV a. antroje pusėje valdė Žemaičių seniūnas J. Kęsgailaitis, vėliau – sūnus Stanislovas, o 1498 m. Andrius Riukovičius. 1531 m. Stanislovas Kęsgaila Vaiguvos dvarelį užrašė Kurtuvėnų bažnyčiai. Yra išlikęs Vaiguvos dvaro 1557 m. gegužės 16 d. inventorinis aprašymas ir įkainojimas. Tada Vaiguvą valdė Kristina Valentienė su savo dviem sūnumis. Vaiguvos dvaras, miestelis aplinkiniai kaimai sudarė Vaiguvos seniūniją. Apie 1780 m. ją valdė Ignas Oginskis.

Romos katalikų koplyčią Vaiguvoje apie XVI a. vidurį pastatė Kražių altarista, kurį Vaiguvos dvaras išlaikė. Iš pradžių ji buvo Kražių parapijos filija. Jos beneficija naudojosi Žemaičių kunigų seminarija. 1804 m. vysk. J. A. Giedraitis pastatė naują Šv. Jono Krikštytojo vardo bažnyčią.

Vaiguvos bažnyčia

Lioliai

Lioliai – miestelis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio Kelmė–Raseiniai, 9 km į pietus nuo Kelmės, prie dešiniojo Dubysos intako Dratvens. Amžių bėgyje ši vietovė buvo vadinta įvairiai – Laly, Lale, Leliai ir kt. Tik nuo XX a. pradžios ji įvardijama Lioliai, tačiau vardo kilmė yra nežinoma.

Liolių miestelio pradžia laikytinas XV a. pabaigoje įsikūręs dvaras. 1508 m. Liolių dvaro savininkas Mykolas Viekavičius gavo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Žygimanto Senojo leidimą aplink dvarą kurti miestą, rengti turgus ir laikyti smukles. Nuo to laiko Lioliai pradėjo plėstis. 

Populiariojoje literatūroje nurodoma, jog 1522 m. M. Viekavičius pastatė ir pirmąją Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčią. Kituose istoriniuose šaltiniuose pirmosios bažnyčios statytoju įvardijamas kitas dvaro savininkas Stanevičius, kuris bažnyčios išlaikymui paskyrė 12 valakų žemės.

Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia
Liolių bažnyčios varpinė

XVI a. pirmoje pusėje Lietuvoje išpopuliarėjus protestantizmui, miestelį valdė M. Vnučka, kurio palaikomi reformatai užėmė bažnyčią. Labai apleisti ir sunykę maldos namai buvo grąžinti katalikams tik po teismo 1628 m. Siaučiant maro epidemijai 1709–1710 m. Liolių miestelis apnyko, gyventojai išmirė. Per kelis dešimtmečius gyvenvietė atsikūrė.

1823 m. pradėjo veikti parapinė mokykla, kurioje mokėsi Liolių ir apylinkių vaikai. 1857 m. prie bažnyčios pastatyta įdomios architektūros varpinė.

Carinei valdžiai uždraudus lietuvių kalbą ir spaudą, lietuviška literatūra Liolių ir apylinkių gyventojus aprūpindavo kunigas J. Dargužas, vikaras V. Kymantas, klebonas A. Požėla. Draudžiamą spaudą platino ir lioliškis knygnešys A. Mankevičius, gabenęs knygas iš Tilžės.

Atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. parapijos centre įsikūrė Vartotojų bendrovė, Blaivybės draugijos skyrius, pieninė, Šv. Vincento Pauliečio draugijos senelių prieglauda, veikė pašto agentūra, vaistinė, krautuvės, smuklė ir kt.

Dar nesibaigus II pasauliniam karui, apylinkėse pradėjo formuotis kovų už Lietuvos laisvę partizanų būriai. Virtukų kaimo miške buvo įtvirtinta stovykla skirta žiedinei gynybai su bunkeriais bei apkasais.

Pokario metais Lioliai tapo kolūkio centrine gyvenviete. Nuo 1946 m. pradėjo dirbti biblioteka ir ambulatorija.

Lioliai istorinio herbo niekada neturėjo. 2009 m. Heraldikos komisijos posėdyje kartu su seniūnijos atstovais buvo nuspręsta herbe pavaizduoti Šventųjų apaštalų Simono ir Judo Tado atributus – lenktą kardą-pjūklą ir alebardą. Šių apaštalų titulą turi ir Liolių barokinė bažnyčia. Mėlyna spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, dievišką išmintį, pastovumą ir sąžiningumą.

Seniūnijos bendras plotas 157 km² arba apie 16 000 ha, iš jų miškų 3 000 ha. Liolių seniūnija suskirstyta į 4 seniūnaitijas: Liolių, Gailių, Maironių ir Laugalio. Jas sudaro 1 miestelis, 85 kaimai ir 1 viensėdis. Veikia 6 bendruomenės.

Seniūnijoje veikia trejos kapinės: Liolių miestelyje Liolių civilinės kapinės, Maironių kaime ir Šlyžiškės kaime sentikių senkapis ir kapinės. Šlyžiškės sentikių religinė bendruomenė buvo įkurta XIX a. antroje pusėje, o XX a. trečiame dešimtmetyje pastatyta medinė Šlyžiškės Švč. Dievo Motinos Gimimo sentikių cerkvė.

Miestelyje yra Liolių seniūnijos administracinis pastatas, kuriame įsikūrusi biblioteka, taip pat veikia Liolių pagrindinė mokykla, Liolių socialinės globos namai, Kelmės kultūros centro Liolių filialas, ambulatorija.

Geografinė padėtis sudaro palankias sąlygas kaimo turizmo, žemės ūkio šakų, vandens turizmo ir kitų verslų vystymui. Seniūnijoje populiariausios verslo veiklos sritys yra prekyba (parduotuvės); transporto priemonių remontas; ūkininkų ūkiai; kaimo turizmo sodybos; vandens turizmas (baidarių nuoma); medienos apdirbimo (lentpjūvės); viešasis maitinimas (kavinės); melioracijos sistemų įrengimas ir priežiūra; transporto paslaugos ir kt.

Paskutinio atnaujinimo data: 2022-08-12